Lietuvoje įsibėgėja vakcinavimas siekiant suvaldyti COVID-19 pandemiją. Nuo šiol didelės įstaigos, įmonės ar organizacijos, kuriose dirba ne mažiau kaip 100 darbuotojų ir kuriose buvo nustatyti COVID-19 ligos protrūkiai, kviečiamos registruoti savo darbuotojus, norinčius gauti skiepus. Tai svarbi ir teigiama žinia mums visiems. Tačiau kartu reiškia, kad darbdaviams tenka tam tikros teisės ir pareigos, susijusios su vakcinavimo proceso organizavimu ir vykdymu.
Šiandien teisinis reglamentavimas dėl vakcinavimo nuo COVID-19 nėra išsamus ir aiškus, todėl kyla nemažai klausimų dėl darbdavio galimybių įgyvendinti ir prižiūrėti savo darbuotojų vakcinavimą, dėl tinkamo darbuotojų asmens duomenų tvarkymo ir pan. Kiekviena įmonė tam ruošis individualiai. Vis tik labai svarbu nepamišti kelių esminių teisinių ir vadybos aspektų tam, kad pasiruošimo skiepijimui procesai būtų ir efektyvūs, ir sklandūs.
Ar darbuotojas privalo skiepytis?
Šiuo metu tik dalies sektorių darbuotojų vakcinavimas yra apibrėžtas teisės aktais. Darbo kodeksas, Žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymas išskiria tam tikras aplinkybes, kurioms esant, leidžiama nušalinti darbuotojus nuo darbo ar leidžiama dirbti tik pasitikrinus, ar neserga.
Kol kas situacija, kai darbuotojas atsisako skiepytis, nėra reglamentuota. Todėl laikoma, kad skiepai yra pasirenkami laisva valia, t. y. darbuotojas negali būti skiepijamas be jo sutikimo, o atsisakymas skiepytis negali sukelti neigiamų pasekmių darbo teisės prasme. Tai reiškia, kad tokiam darbuotojui negali būti taikomos drausminio poveikio priemonės, ribojimas dirbti, patekti į darbdavio teritoriją.
Kita vertus, darbdaviams svarbu žinoti, kad jie savo darbuotojams privalo užtikrinti saugias darbo sąlygas, t. y. turėtų sudaryti sąlygas vakcinuotis, imtis kitų jau įprastų prevencinių priemonių, kad užkirstų kelią koronaviruso plitimui darbo vietoje. Pastarosiomis priemonėmis gali būti periodinis testavimas, o užfiksavus ligos požymių ir darbuotojui atsisakius testuotis (ne skiepytis) – nušalinimas nuo darbo (įstatymo numatytais atvejais – nemokant darbo užmokesčio).
Kaip galima skatinti skiepytis?
Įmonei organizuojant skiepijimą, pirmiausia, rekomenduojama glaudžiai bendradarbiauti su darbuotojų atstovais, skaidriai ir aiškiai pateikti turimą informaciją, taip didinant darbuotojų sąmoningumą ir pagalbą priimti moksliškai pagrįstus sprendimus.
Siekiant skatinti vakcinavimą, gali būti naudojamos įvairios motyvacinės priemonės, gerinančios vakcinacijos rodiklius. Pavyzdžiui, suteikti 4-8 val. trukmės darbdavio apmokamą laiką vakcinavimui, mokėti vienkartinius priedus ir kitos.
Kaip tvarkyti asmens duomenis apie darbuotojų vakcinavimą?
Sveikos apsaugos ministerijos (SAM) pranešime nurodoma, kad darbdavys pirmiausia turi sudaryti norinčiųjų skiepytis asmenų sąrašą. Turėdama jį įmonė turi kreiptis į konkrečios savivaldybės vakcinavimo koordinatorių, su kuriuo būtų suderintas vakcinavimo centras, organizuosiantis tos įmonės darbuotojų skiepijimą. Tada darbdaviui tenka kreiptis į nurodytą centrą, kad būtų suderinti vakcinavimo data ir laikas.
Tai reiškia, kad darbdaviui tenka visa atsakomybė organizuoti vakcinavimo procesą, tinkamai tai aprašant vidaus dokumentuose ir užtikrinant darbuotojų asmens duomenų teisėtą rinkimą ir saugojimą.
Svarbu nepamiršti, kad asmens sveikatos duomenys gali būti tvarkomi tik gavus aiškų suinteresuoto asmens sutikimą. Taigi, darbdaviui draudžiama be leidimo rinkti ir tvarkyti duomenis apie darbuotojų vakcinavimą, net jei darbuotojas dalijasi šia informacija. Dėl to būtina iš anksto gauti darbuotojų sutikimus norinčiųjų skiepytis sąrašų sudarymui ir vėlesniam duomenų apdorojimui.
Kaip po skiepų organizuoti darbą?
Tikėtina, kad įmonės susidurs su tokiomis situacijomis, kai skiepytis norės ne visas kolektyvas. Tokiu atveju, darbdaviui reikės užtikrinti darbo procesus taip, kad neskiepyti darbuotojai nesijaustų išskiriami (diskriminuojami) ar vertinami mažiau palankiai.
Tačiau, kai kalbame apie žmonių sveikatą, darbdavys turi neabejotiną teisę pasiūlyti darbuotojui ar jų grupei riboti kontaktą su kolegomis, klientais, užsakovais: dirbti nuotoliniu būdu, būti perkeltam į kitą darbo vietą, riboti komandiruotes ir pan. Tokiu būdu darbuotojas laisvas pasirinkti – skiepytis ar dirbti sąlygomis, kurios būtinos užtikrinant saugą ir sveikatą darbo vietoje.
Laikinai pakeistos ir kitokios nei skiepytiems darbuotojams taikomos darbo sąlygos negali būti laikomos darbuotojo diskriminavimu dėl atsisakymo skiepytis arba pateikti informaciją apie skiepijimą, nes jos būtų pateisintos darbdavio pareiga užtikrinti sklandžią veiklą saugiomis sąlygomis ir teisėtu interesu tęsti nepertraukiamą veiklą. Svarbu, kad toks sąlygų pakeitimas būtų proporcingas, savalaikis ir pagrįstas, o kiekvieno darbuotojo situacija vertinama individualiai.
Svarbu įvertini pokyčių įtaką ateityje
Nors šiuo metu darbuotojui, atsisakančiam skiepytis, neturėtų kilti jokių neigiamų pasekmių, tačiau ateityje situacija gali keistis. Vertinant darbuotojų mobilumą, tam tikrų darbuotojų darbo specifiką, COVID-19 įtaką darbo organizavimui, atsisakymas skiepytis gali lemti ne tik išaugusią riziką užsikrėsti ir platinti virusą, bet ir papildomus kaštus, kurie guls ant darbdavių pečių, pavyzdžiui, periodinio darbuotojų testavimo, sudėtingesnio saugių ir sveikų darbo sąlygų užtikrinimo finansavimas ir pan.
Kintantis reguliavimas ir tam tikrų priemonių, pavyzdžiui, vadinamojo ES „žaliojo paso“, įvedimas suteiks galimybę verslui naudotis vakcinavimu kaip priemone, ženkliai palengvinančia darbo procesus. Be to, kadangi COVID-19 situacija yra vertinama kaip išskirtinė, ekstremali, galima prognozuoti, kad individualus interesas ir atsisakymas skiepytis gali būti nusvertas bendro visuomenės intereso pažaboti epidemiją ir darbdavio lūkesčio sklandžiai organizuoti darbą.
Šią išvadą patvirtina ir Europos žmogaus teisių teismo šiandien priimtas sprendimas vienoje iš bylų, kur buvo nuspręsta, kad privalomas vaikų skiepijimas nepažeidžia Konvencijos 8 straipsnio (Teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą), nes tokios priemonės gali būti laikomos būtinomis demokratinėje visuomenėje. Dėl to negalima daryti vienareikšmės išvados, kad pavyzdžiui, atsisakiusių skiepytis darbuotojų atleidimas bus vertinamas kaip neteisėtas.
Taigi, nors šiandien neturime aiškaus reglamentavimo dėl skiepų privalomumo, sutariama, kad skiepai gali būti vertinami kaip saugos ir sveikatos užtikrinimo darbo vietoje priemonė. Atitinkamai, tai leidžia darbdaviui organizuoti skiepijimą, tvarkyti tam reikalingus darbuotojų duomenis. Svarbiausia, kad šie veiksmai būtų atliekami maksimaliai užtikrinant darbuotojų asmeninę teisę apsispręsti dėl vakcinavimo, tinkamą informavimą, tvarkomų asmens duomenų saugumą.
Rūta Žukaitė
advokatė ir profesinių paslaugų bendrovės „EY“ vyr. konsultantė
